Nėra temos

Ji buvo svajotoja.
Jis netikėjo pasakom.
Ji mylėjo dangų.
Jis sakė, kad tai banalu.
Jai patikdavo sėdėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes.
Jis mieliau žiūrėdavo į TV ekraną.
Ji manė, kad jis tas, kurio jai reikia.
Jis laikė ją maža mergaite.
Jis jai buvo viskas.
Ji jam buvo eilinis žaisliukas.
Ji buvo jautri.
Jis nuolat ją įžeidinėjo.
Ji liūdėjo.
Jis ironiškai šypsojosi.
Ji verkė.
Jis tylėjo.
Ji norėjo pasikeisti.
Jis manė, kad ji tam per silpna.
Ji vis tolo nuo jo.
Jis nenorėjo to pripažint.
Ji beveik pamiršo jį.
Jis vis dažniau apie ją galvodavo.
Ji pasikeitė.
Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nebesvajoja, nes jis sakė kad tai vaikiška.
Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes dabar jis bespalvis.
Ji tapo tokia, kokios norėjo jis.
Bet jis pasigedo tos mažos, svajojančios mergaitės su mylinčiomis akimis.
Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu.
Jis suprato, kad ji jam pati svarbiausia.
Jis norėtų ją susigrąžinti.
Bet Ji nebetiki meile.